NAUJIENOS APIE KŪRĖJUS

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (I): ANTANINA PUKĖNIENĖ

    Angelo muziejui pradedant 12 straipsnių ciklą apie Šiaulių krašto tautodailininkus, siekiama atskleisti kūrėjų asmenybes ir viešinti jų sukurtus darbus, saugomus Angelo muziejaus fonduose.
Antanina Dapkutė- Pukėnienė gimė 1941 metais Lyduvėnuose. Pirmieji kūrėjos žingsniai dailės kelyje pradėti gyvenant Panevėžyje - mokytasi Panevėžio dailės mokyklos vakariniame skyriuje. Dailės mokykloje, kurią baigė ir daugelis būsimų Panevėžio dailės mokytojų, Antanina suformavo tvirtus pamatus būsimai tapytojos karjerai. Meno žinias keletą metų gilino Rygos dailės studijoje. 1978 m. Antanina Dapkutė - Pukėnienė priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. 1987 metais Liaudies ūkio pasiekimų parodoje Maskvoje (Rusija) tapo laureate - už tapybos darbus apdovanota diplomu ir bronzos medaliu. 2005 m. už kūrybos profesionalumą, indėlį į tautodailę Lietuvos Respublikos kultūros ministerija suteikė meno kūrėjo statusą - priimta į Lietuvos tautodailės kūrėjų asociaciją. Tais pačiais metais kūrėja priimta į Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungą. Antanina yra Šiaulių literatų klubo „Verdenė“ narė. 2010 m. kūrėjai įteikta Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija. Kūrėja yra net penkių poezijos rinkinių autorė : „Eilės ir žiedai“, 1996 m.; „Kaštonų lietus“, 2014 m.; „100 trioletų“, 2017 m.; „Pro atvertas langines“, 2018 m.; „Laikas ir šešėliai“, 2019 m. Antanina yra surengusi virš 40 autorinių tapybos darbų parodų.
   Antanina labai aktyvi ir produktyvi menininkė - nuolatos dalyvauja parodose, konkursuose, tautodailės, amatų demonstravimo šventėse. Kūrėjos darbuose gėlės ir peizažai yra dominuojančios temos, tačiau autorė puikiai įvaldė ir architektūrinio - urbanistinio kraštovaizdžio vaizdavimo manierą. Labai charakteringi mažų Lietuvos ir Latvijos miestelių kraštovaizdžiai, praturtinti istorinės architektūros elementais. Latvijos Talsi miesto architektūrinis 6 darbų ciklas įtraukia žiūrovą - kviečia pasivaikščioti siauromis ir vingiuotomis senamiesčių gatvelėmis, kurios dvelkia ramybe, lėta, nusistovėjusia gyvenimo tėkme... Harmoningos su gamta architektūros vaizdavimas atskleidžia autorės sentimentalius jausmus istoriniam paveldui išvengiant chaotiško miesto šurmulio.
   Mėgstamiausiu kūrėjos vaizdavimo objektu išlieka gėlių natiurmortai. Gėlių natiurmortuose labai dažnai vaizduojamos gimtųjų Lyduvėnų laukų gėlės ir pievų augalai. Žymiausi kūrėjos darbai - „Putinai“ (už šį darbą Maskvoje apdovanota bronzos medaliu), „Rugiagėlės“, „Bijūnai“, „Saulėgrąžos“ (šis darbas natūraliai mintyse sukelia aliuzines mintis su Van Gogo vienu iš žymiausių kūrinių). Autorės vaizduojami gėlių motyvai sudaro darnią kompoziciją su fonu - gyvybingais potėpiais suvedamas spalvų spektras sudaro virpančią visumą. Labai svarbu įvardyti Antaninos, kaip dailininkės tapytojos ir poetės, visapusiškos veiklos vienovę - ne tik tapyboje, bet ir kūrėjos poezijoje jaučiamas sentimentalus preciziškumas smulkmenoms, kurios skaitytoją/ meno kūrinio žiūrovą nukelia į kūrėjo vidinio pasaulio pajautos išraiškas mene.

2020-12-01 18:47

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (II): STANISLOVAS ŠPUKAS

Stanislovas Špukas gimė 1940 metais Raseiniuose. Baigęs Kauno politechnikumą, įgijo mechaniko specialybę pagal kurią ir darbavosi iki pensijos. Į Radviliškį gyventi atvyko 1970 metais. Kaip teigia Stanislovas: „1971 metais pas mus pradėjo dirbti garsus kalvis Vytautas Jarutis, kuris dabar kalvystę iškeitė į juvelyriką. Tada nuo jo ir nusižiūrėjau šį amatą. Darbo metais nebuvo kada pagalvoti apie meną, nes reikėjo labai daug dirbti.“ Inspiracijos užuomazgas kalvystei galima laikyti Stanislovo tėvo, kaip račiaus, profesinę veiklą, kai tekdavo atlikti kalviškus darbus ratų gamybos procese. Stanislovas nuo mažų dienų padėjo kaimynui kalviui - pūsdamas dumples ir kartu sužinodamas daug kalvystės amato subtilybių. Kalviu kūrėjas tapo 1992 metais. Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus organizuojamose kasmetinėse parodose pradėjo dalyvauti nuo 2005 metų. 2006 metais tapo Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariu. 2010 metais už pasiekimus meninės kalvystės srityje suteiktas geriausias Radviliškio rajono tautodailininko vardas. 2015 metais Stanislovui Špukui už tradicinės meninės kalvystės puoselėjimą buvo įteiktas aukščiausias tautodailės srities apdovanojimas „Aukso vainikas“. 
   Kalvis Stanislovas Špukas labai aktyvus ir produktyvus kūrėjas, dalyvaujantis regioninėse ir Respublikinėse tautodailės parodose, amatų mokymo šventėse, kalvių pleneruose Radviliškyje ir Užventyje. Stanislovas kuria tradicinius kryžius, saulutes, meninius - dekoratyvinius namų ir kiemo aplinkos elementus. Kalvio sukurtuose tradiciniuose kryžiuose atsispindi jautri tradicijų išsaugojimo ir tęstinumo pajauta. Kūrėjo kryžiuose pražysta senųjų tulpių motyvai, gieda metaliniai paukščiai arba į tave žvelgia visa reginti Dievo apvaizdos akis. Keliuose autoriaus sukurtuose kryžiuose galima įžvelgti netgi pagal tradicinę mitologinę lietuvių sampratą traktuojamus tris pasaulio pradus: žemės sferą, mūsų gyvenamąją sferą, kur tarpsta visa augalija ir gyvūnija, ir trečiąją - dangiškąją. Autorius savo kaltinius darbus paįvairina įvairiomis kaltinio metalo galutinio apdirbimo technikomis. Viena iš unikalių technikų yra sendinimo technika, kur autorius naudoja jodo ir amoniako tirpalus. Tokiu būdu sendintas kryžius po kelių dienų atrodo kaip senovinis - tokiu būdu apdorotas kryžius tik dar labiau sustiprina senovinės kryždirbystės aktualizavimą ir sąsajas su praeities protėvių palikimu. Kalvio Stanislovo kryžiai puošia Šaukoto bažnyčios stogą, Šiluvos bazilikos tvorą, Radviliškio, Šaukoto ir kitas Lietuvos kapines. Svarbu akcentuoti, jog Stanislovas restauruoja ir senuosius kryžius, pratęsdamas jų gyvenimą ir išliką ateities kartoms. Kalvis Stanislovas Špukas yra kūrėjas, suvokiantis šių dienų kalvystės ir senosios tradicinės kalvystės tradicijų sintezę ir tęsiantis šias unikalias kryždirbystės tradicijas, kurios yra neatsiejama lietuvių tautinio identiteto dalis.

2020-12-01 18:47

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (III): PRANCIŠKUS MIEŽIS

Pranciškus Miežis gimė 1940 metais Beinoraičių kaime, Pakruojo rajone. Baigęs mokslus, ilgus metus Vilniuje dirbo statybos darbų vykdytoju. Pirmąjį savo darbą - lazdą tėvui, Pranciškus Miežis išdrožė daugiau kaip prieš šešis dešimtmečius: tėvas ilgą laiką saugojo lazdai tinkamą medžio gabalą tikėdamasis, kad medžio meistryste susidomės nors vienas iš sūnų ir tokiu būdu bus tęsiama giminės tradicija. Pranciškus Miežis yra trečios kartos medžio meistras. Jo tėvas ir senelis pasigamindavo visus reikalingus medžio rakandus ir baldus, o senelis (iš mamos pusės) Antanas Palepšaitis statė trobas. Po pirmojo medžio drožinio, skirto tėvui, sekė ir kiti kūriniai - kamerinio dydžio skulptūros. 1992 metais iš sostinės kūrėjas atvyko į Pakruojo rajone esantį Dvariškių kaimą, kuriame, kaip Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys, gavo sklypą dirbtuvėms pasistatyti. Pasistatęs dirbtuves, Pranciškus didelę dalį savo kūrybinio laiko skiria monumentaliems kūriniams: lauko skulptūroms, kryžiams, koplytstulpiams. Monumentaliuosius kūrinius medžio skulptorius kuria vasaros metu lauke, o kamerinio dydžio skulptūroms skirtas laikas - žiema. Kūrėjas noriai dalyvauja regioninėse ir respublikinėse tautodailės parodose, medžio drožėjų pleneruose, seminaruose. P. Miežis dalyvavo medžio drožėjų seminaruose Pakruojyje, Kuršėnuose, Raseiniuose, Pasvalyje ir kt. Įvardintų plenerų metu ir pagal įvairių savivaldybių užsakymus sukūręs daug monumentalių skulptūros darbų papuošti miestų ir miestelių viešąsias erdves. 2020 metais už kūrybiškumą, liaudies meno tradicijų puoselėjimą, aktyvų savo veiklos pristatymą, Pakruojo vardo garsinimą bei geranorišką dalinimąsi patirtimi apdovanotas Pakruojo rajono savivaldybės padėkos ženklu.
Pranciškus Miežis labai produktyvus kūrėjas - viename iš jo sodybos pastatų (rastinėje piramidėje) akys gėrisi ne tik iš skirtingų erdvių žvelgiančiomis skulptūromis, bet dar didesnį įspūdį sukuria įspūdingi kiekiai skulptūrų maketų. Kai kurie iš maketų jau sulaukė antro kūrėjo rankos prisilietimo ir pavirto monumentaliaisiais kūriniais, tačiau nemaža dalis maketų dar tik laukia savo eilės, kada kūrėjas išskaptuos įstabių matmenų skulptūras. Pranciškaus skulptūrų įvairovė labai plataus spektro - nuo tradicinės sakraliosios skulptūros žanro iki fantastinių būtybių ar net skulptūrinių grupių. Jos labai išraiškingos išieškotomis formomis (prieš droždamas skulptūrą, kiekvienai iš plastilino nulipdo modelį, kad geriau būtų galima išspręsti akademinių proporcijų aspektus), naudojama daug dekoratyvių detalių, tačiau mažai ornamentikos. Autorius pateikia tvirtą nuomonę skulptūrų ornamentikos tema. Kūrėjas teigia, kad formas turi diktuoti pats medis ir menininko poreikis ieškoti naujovių: "Kiek galima kartoti tuos pačius ornamentus?". Dar vienas skulptoriaus Pranciškaus kūrybos bruožas - kuo realistiškesnis žmonių figūrų vaizdavimas, suteikiant joms individualumo ir gyvumo. Šį kūrėją galima priskirti prie inovatyvių skulptūros tradicijų tęsėjų, atradusių savitą braižą ir interpretuojančių tradicijas ir taip įsiliejančių savo darbais į Lietuvos medžio skulptūros panoramą.

2020-12-06   18:24

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (IV): IRENA GAIDAMAVIČIENĖ

Irena Gaidamavičienė gimė 1949 metais Linkuvos valsčiuje. 1968 m. baigė Lygumų vidurinę mokyklą. Vilniaus lengvosios pramonės technikume įsigijo trikotažo technologo profesiją, vėliau baigė Kauno Politechnikos instituto inžinerinės mechanikos fakultetą. Daug metų dirbo Šiaulių ,,Verpsto“ fabrike. Gyvena ir kuria žinoma tekstilininkė Šiauliuose. Lietuvos tautodailininkų sąjungos organizuojamose parodose Irena dalyvauja nuo 2001 metų. Į Lietuvos tautodailininkų sąjungą kūrėja priimta 2003 metais. Tautodailininkė surengė 3 autorines parodas. Aktyviai dalyvauja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus folkloro ansamblio „Margulis“, ,,Bočių“ bendrijos veikloje. Irena Gaidamavičienė taip pat yra aktyvi visuomenininkė - Šiaulių artrito draugijos „Artis“pirmininkė, daug metų buvo Šiaulių miesto kultūros tarybos narė.
Tautodailininkė apdovanota įvairiomis padėkomis. Respublikinio liaudies dailės konkurso „Aukso vainikas“ regioninių turų laureatė - 2013 m., 2014 m., 2016 m. - III vietos, 2017 m., 2018 m. - II vietos, 2019 m. - I vietos (tekstilės darbai atrinkti į Respublikinę parodą).
Rankdarbiais būsimoji tekstilininkė susidomėjo dar vaikystėje. Tekdavo siuvinėti palinkus prie žibalinės lempos. Iki šiol ji siuvinėja, neria vąšeliu, mezga virbalais. 2009 m. trys autorės darbai atrinkti į respublikinę liaudies dailės parodą, skirtą Lietuvos vardo tūkstantmečio paminėjimui Lietuvos Nacionaliniame muziejuje. Kūrėjos veikla daugiabriaunė - be veiklų minėtų straipsnio pradžioje, kūrėja mėgsta fotografijos meną. Autorė fotografuoja spalvų žaismą gamtoje. Įstabūs gamtos vaizdai tautodailininkei teikia įkvėpimo naujiems gražiems rankdarbiams. Kūrėjos, kaip tekstilininkės, veiklos spektras taip pat labai platus - negali nesižavėti sukurta balto batisto tautinio kostiumo detale - jaunosios nuometu, nėriniuotomis, išsiuvinėtomis plonytėmis nosinaitėmis, nertais juvelyriškais kalėdiniais eglutės žaisliukais, tradicinių rankšluoščių apnertais dekoratyviais kraštais. Kūrėja turi ypatingą senųjų raštų pajautą - ji jų nekopijuoja, o savaip interpretuodama kuria savo raštus. Tautodailininkės Irenos kūriniai (tekstilės darbai) sudaro lengvumo įspūdį - juk nėra nieko tyresnio už baltą, elegantišką moterišką nosinaitę...Deja, šių nosinaičių nešiojimo kultūra išeina iš mados. O kažkada tai buvo aukštos klasės ženklas. Džiugu, kad kūrėja daug dėmesio savo kūryboje skyrė senaisiais tradiciniais raštais išmargintų rankšluosčių audimui. Ne veltui sakoma, kad kiekvienas tradiciniame tautiniame audinyje įaustas siūlas pratęsia tautos tradicijų gyvavimą.

2020-12-09   19:10

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (V): ALDONA GENOVAITĖ KLEVIENĖ

Aldona Genovaitė Salynaitė Klevienė gimė Šeduvoje 1941 metais. 1959 metais baigė Šeduvos gimnaziją. Vėliau studijavo. Baigusi studijas dirbo Radviliškio, Šeduvos parduotuvėse prekių žinove. Dirbdama prekių žinove, pagal savo darbo pobūdį nemažai keliavo po Tarybų sąjungą. Keliaudama po užsienį ir Lietuvoje lankė muziejus, kolekcionavo lietuvių ir pasaulinio lygio menininkų kūrybos, reprodukcijų albumus, domėjosi daile. Tačiau niekaip nedrįso pati išmėginti savo kūrybinių gebėjimų iki vyro mirties. Išėjus į pensiją, Genovaitei liko daugiau laisvo laiko ir moteris mažais žingsneliais, nedrąsiai pradeda eiti pirmuosius kūrybos žingsnius. Per septynerius kūrybos metus autorė sukūrė daugiau nei 500 įvairaus formato darbų. Tokio produktyvumo ir spartaus tobulėjimo gali pavydėti ne vienas kūrėjas. Ne veltui yra sakoma, kad kūrybiniai gebėjimai, daug metų tūnoję kūrėjo sąmonėje ir pasąmonėje, nepaisydami amžiaus vis tiek prasiveržia...Kūrėja yra surengusi vieną autorinę parodą, mintyse dėlioja būsimų savo parodų artėjančio jubiliejaus proga vizijas.
Genovaitės kūrybą pagal raiškos, vaizdavimo būdą galima skirstyti į dvi sroves - abstrakcionistinę ir dalinio vaizdavimo. Pirmieji kūrėjos darbai ir beveik trejus metus trukęs pirmasis kūrybos etapas pasižymi dalinio vaizdavimo manierai priskiriamais darbais. Autorė kuria gamtos etiudus, gėles, dangaus ir žemės stichijas...Tačiau visus minimus etiudus kūrėja vaizduoja labai savitai - tarsi pro amžių, istorijos rūko šydą. Darbuose galima įžvelgti netgi M.K. Čiurlioniui būdingą vaizdavimo manierą. Ypač švelniomis, perregimomis spalvomis nulieti gėlių, gamtos stichijų, pasaulio sutvėrimo siužetai primena garsiojo tapybos klasiko vaizdavimo manierą. Vėlesnėse akvarelėse, autorei tobulėjant, atsiranda žmonių, angelų siluetai tarsi ištirpę nūdienos laike. Antrasis Genovaitės kūrybos etapas - abstrakcionistinė tapyba. Šiam vaizdavimo būdui kūrėja pasirinko akrilo dažus dėl palankių liejimui, taškymui dažo savybių, kuriuos tinkamai panaudodama gali sukurti įstabius kūrinius. Šio laikotarpio kūriniai žavi drąsesniu kūrėjos spalvų žaismu. Kūrėja abstrakčiai vaizduoja gamtą, įvairius žmonių siluetus, kurie kartais paveiksluose pavirsta angelais...Labai saviti Genovaitės paskutinieji faktūrinės tapybos darbai, kuriuose drąsiais mastichino potėpiais sukuriama erdvės iliuzija, įtraukianti žiūrovą.
Nors Genovaitė kol kas nepriklauso jokiai kūrybinei sąjungai, tai kūrėja teikianti labai daug vilčių. Manau, kelių metų bėgyje gabi ir kūrybos prasme ambicinga kūrėja įsijungs į Lietuvos tautodailininkų gretas.

2020-12-11   18:32

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (VI): EUGENIJUS RIMDŽIUS

Eugenijus Rimdžius gimė 1964 metais Staškavičių kaime, Pakruojo rajone. Meilę medžiui ir drožybai paveldėjo iš senelio. Drožinėti pradėjo dar mokykloje - tokiu būdu pradėjo formuotis būsimo kūrėjo pasaulėvaizdis ir medžio apdirbimo įgūdžiai. Kūrėjas ilgą laiką kūrė skulptūras ir jas dovanodavo giminaičiams, draugams, tačiau nedrįsdavo pateikti parodoms - manė, kad nepasiekė kitų medžių drožėjų, parodose pristatančių savo kūrinius, meninio lygio. Paskatintas senųjų Pakruojo krašto tautodailininkų, dirbančių medžio skulptūros srityje, menininkas 2008 metais pirmą kartą dalyvavo Pakruojyje surengtoje tautodailininkų parodoje. Po šios parodos jo darbai ir buvo pastebėti, įvertinti, atrinkti eksponuoti Šiaulių apskrities tautodailininkų parodoje. 2009 metai E. Rimdžiaus sukurti rūpintojėliai dalyvavo Vilniuje vykusioje parodoje „Rūpintojėliai ir piligrimai. Į Lietuvos tautodailininkų sąjungą menininkas priimtas 2010 metais. Už etnokultūros tradicijų puoselėjimą įteiktos Pakruojo rajono savivaldybės, Lietuvos tautodailininkų sąjungos padėkos. 2017 metais meistras apdovanotas Liongino Šepkos konkurso diplomu ir Rokiškio krašto muziejaus įsteigtu prizu už kryždirbystės tradicijų tęstinumą. 2020 metais Baltijos kelio 30 - mečio minėjimo proga E.Rimdžius sukūrė ir pastatė kryžių. Kūrėjas aktyviai dalyvauja medžio drožėjų pleneruose.
Eugenijaus kūrybos spektras labai platus temų ir siužetų įvairove. Medžio drožėjas kuria monumentaliuosius ir kamerinio dydžio kūrinius – įvairiausių pasakų, legendų personažus, sakraliosios tematikos objektus (kryžiai, koplytstulpiai, šventųjų, angelų skulptūros), įvairius gyvūnus. Žymiausi kūrėjo darbai - „Angelas“, „Šv. Florijonas“, „Girinis“, „Giliukų šeimynėlė“, „Undinėlė“, „Nykštukas“, „Erelis“, “Rugių pėdas“, „Barzdotas suolelis“, „Laimės paukštė“, „Namų židinio sergėtojas“, „Grybas saugantis židinį“, „Ilganosis“, „Liūtas“, „Pelėdžiukas“, „Pirtininkas“, „Vandens dvasiai“ ir kt. Menininkas kūrinį neišsemia vien tik linijos, formos pajautimu - kūrėjui labai svarbus siužetas, idėja, dvasingumo suteikimas būsimam darbui. Rimdžiaus mėgstamiausia ir dažniausiai skulptūroms naudojama patvari laiko ir atmosferos poveikio atžvilgiu ąžuolo mediena. Kūrėjas labai daug dėmesio skiria skulptūrų veidų kruopščiam bruožų išskaptavimui. Veidas perteikia norimas emocijas - džiaugsmą, liūdesį, rimtį...
2019 metais medžio drožėjas pastatė meninį akcentą Linkuvoje, kuriame įamžinti išnykusių Linkuvos krašto kaimų pavadinimai. Tokio pobūdžio kūrybinė veikla tik įrodo, kad kūrėjui yra svarbus istorinio paveldo išsaugojimas ateities kartoms.

2020-12-13   18:04

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (VII): JOANA ALMINIENĖ

Joana Alminienė gimė 1941 metais Vilniuje. Persikėlus į Telšius, mokėsi dabartinėje Telšių „Džiugo“ gimnazijoje. Vėliau studijavo tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dab. Šiaulių universitetas) tiflopedagogiką (1999 m. laida). Kūrėja megzti pradėjo nuo mažens - megzdavo namų dekoro elementus, vėliau sukneles, kostiumėlius. Buvo aktyvi visuomenininkė - nuo pirmos klasės šoko ir dainavo moksleivių folkloriniuose ansambliuose. 1982 metais priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Aktyviai dalyvauja regioninėse Šiaulių krašto ir respublikinėse tautodailės parodose, mokymuose, amatų demonstravimo šventėse. Tautodailininkė tekstilininkė ne tik darbšti rankdarbių kūrėja, bet aktyvi folkloro propaguotoja. Joana yra Šiaulių krašto tautodailininkų folkloro ansamblio „Margulis“ dainininkė ir seniūnė. Su folkloro ansambliu kūrėja reguliariai dalyvauja Vilniuje organizuojamose dainų šventėse.
Tekstilininkės Joanos Alminienės kūrybinės veiklos spektras gana platus - kūrėja mezga rūbus, riešines, yra išbandžiusi ir audimo amatą (Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriui įsigijus audimo stakles, buvo organizuojami mokymai siekiant atgaivinti audimo amatą Šiaulių regione). Tekstilininkės pirmieji žingsniai į tautodailės meno šaką prasidėjo nuo rūbų mezgimo. Megzti rūbai pirmiausia ir reprezentavo autorę tautodailės parodose. Negali nesižavėti vasarinių moteriškų rūbų kolekcijomis - akį traukia plonyčių lino siūlų meistriškas mezgimas sukuriant ažūrinius raštus. Tokiu būdu ir raštais numegzti moteriški rūbai suteikia lengvumo, elegancijos įspūdį. Kūrėja Joana pati pasisiuvo žemaitišką tautinį kostiumą pagal savo regioną, Dar viena tekstilininkės kūrybos kryptis - riešinių mezgimas. Jos kurtos riešinės, kaip ir priklauso tikrai žemaitei, nėra per daug išmargintos - juodame fone santūriai derinami Žemaitijos etnografiniam regionui būdingų spalvų (mėlyna, žalia, raudona) raštai. Kūrėjai iš visų spalvų prie širdies artimiausia juoda - balta (juodame riešinių fone išryškinami megztais raštais ar siuvinėtais stiklo karoliukais balti raštai). Tekstilininkė, megzdama riešines, parenka ne tik tradicines, riešinėms būdingas siūlų spalvas, bet ir atitinkamas ornamentavimo technikas. Joana kuria riešines ne tik su tradiciniais raštais, bet ant jos riešinių galima pamatyti angelų siluetus, kurie tarsi iškalti senųjų kalvių metalinėse saulutėse ar vėtrungėse. Kūrėjai labai svarbu tradicijų tęstinumas, jų perdavimas jaunajai kartai, todėl kūrėja noriai dalyvauja amatų demonstravime, veda edukacinius užsiėmimus moksleiviams.

2020-12-15   18:13

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (VIII): RAIMONDAS BAŠKYS

Raimondas Baškys gimė 1958 metais Adošiškės kaime, Kelmės rajone. Kai šeima išsikėlė į Šiaulių rajoną, pirmąją klasę baigė Šakynoje, o vidurinę mokyklą - Meškuičiuose. Vaikystėje kišenėje nešiodavosi peiliuką ir vis drožinėdavo smulkius darbelius. Medžio gabalėlis jaunojo kūrėjo rankose virsdavo apyranke ar kokia kita gražia smulkmena. Mokydamasis vidurinėje mokykloje, pradėjo rimčiau domėtis medžio drožyba. Baigęs institutą, Raimondas gavo paskyrimą dirbti inžinieriumi Plungės „Minijoje“, kurios pagrindinė veiklos sritis buvo liaudies kūrybos gaminiai. Šioje įmonėje, stebėdamas senųjų meistrų darbus, jų darbo specifiką, įgūdžius, turėjo galimybę labai daug ko pasimokyti iš patyrusių medžio meistrų. Raimondas pasidarė kaltus, reikalingus medžio drožybai, o po to ėmėsi kūrybos. Tautodailės parodose menininkas aktyviai dalyvauja nuo 1975 m. Nuo 2002 m. yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Medžio skulptorius dirba Kuršėnų meno mokykloje, kur moko vaikus meninio medžio apdirbimo paslapčių. R. Baškys dalyvavo daugiau nei 20 regioninių, respublikinių tautodailės parodų kaip bendraautorius. Surengė kelias autorines skulptūrų parodas. Savo kūrinius eksponuoja šalia namų įrengtame „Medinukų muziejuje“. 2018 metais išleido knygą „Raimondo Baškio medinukų pasaulis“. 2020 metais už ilgametę kūrybinę veiklą, puoselėjant tautodailės tradicijas, kūrėjui suteiktas Šiaulių rajono savivaldybės „Metų tautodailininko“ vardas.
R. Baškio sukurtos skulptūros žavi žanrų, siužetų, išraiškų įvairove. Liepos mediena yra mėgstamiausia Baškio kūrybos žaliava, nes yra minkšta, plastiška, šilta rankoms. Kūrėjas dirba ir su ąžuolo mediena, tačiau tik tada, kai reikia drožti lauko skulptūras. Didžiulėje menininko medžio drožinių kolekcijoje puikuojasi mistiniai, pasakų, istoriniai, bibliniai, religiniai personažai. Tai velniukai, raganos, pasakų personažai, Lietuvos karaliai, kunigaikščiai, šaržinės politikų skulptūrėlės, bibliniai pranašai, archangelai. Šie darbai vėlesnio, brandą pasiekusio skulptoriaus gyvenimo tarpsnio darbai. Tokio pobūdžio darbams sukurti reikia ne tik išlavintos akies, rankų, bet ir gyvenimiškos išminties, suvokimo... Skulptorius mėgsta kurti ir rūpintojėlius. Pastaruosius drožia atsakingai, su ypatingu nusiteikimu. Menininkas turi sukūręs keletą bareljefų, bet kūryba medžio plokštumoje jo nesužavėjo. Skulptorius kuria ir šaržinius siužetus, kurių veikėjais tampa šių dienų politikai. „Turiu ir Gražulį su „vyrai, už Lietuvą“, ir nacionalinę vertybę (buvusią Seimo narę, poetę Dalią Teišerskytę“), ir „valstietę“ Agnę Širinskienę bei nemažai kitų politikų, kurie ryškūs savo veikla, pasisakymais. Skulptorius savitai interpretuoja lietuvių tautodailės tradicijas, perduoda jas mokydamas jaunąją kartą.

2020-12-17   19:21

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (IX): ADELĖ BAIPŠIENĖ

Adelė Baipšienė gimė 1945 metais Skuode. Į Šiaulius atkeliavo studijuoti tuometiniame Šiaulių pedagoginiame institute (dab. Šiaulių universitetas). Įgijo mokytojos specialybę. Daug metų dirbo dabartinėje Šiaulių „Saulėtekio“ gimnazijoje ir būdama klasių auklėtoja išleido ne vieną mokinių kartą į tolimesnį mokslo pasaulį. Gyvenimo kelyje pedagogė Adelėje atrado kūrybiškumo pradą - būsima kūrėja pradėjo aktyviai domėtis mezgimo meno subtilybėmis ir po truputį megzti. Bėgant metams, kūrėjos įgūdžiai tobulėjo.Ji pradėjo dalyvauti Šiaulių krašto tautodailės parodose. Šiaulių krašto tautodailės vertintojams pastebėjus kūrėją ir teigiamai įvertinus jos darbus, priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Tautodailininkė noriai dalyvauja Lietuvos tautodailininkų sąjungos Šiaulių skyriaus organizuojamose parodose, mugėse, amatų demonstravimo šventėse.
Tautodailininkės mezgėjos Adelės Baipšienės kuriami darbai įvairaus pobūdžio ir paskirties. Tautodailininkė kuria ne tik šiam amatui būdingus taikomosios dailės, bet ir vaizduojamosios dailės darbus. Vaizduojamajai dailei priskiriami mezgimo darbai yra ganėtinai reti. Tautodailininkės Adelės neriami erdviniai angelai pritraukia žiūrovą. Kūrėja sukuria nertas erdvines skulptūras iš plonyčių siūlų. Jos žavi sukūrimo meistryste - plonyčiai nėrinių ažūrai sukuria erdvinėms skulptūroms lengvumo ir elegantiškumo įspūdį. Tautodailininkė angelų skulptūras dekoruoja gintaru. Tokio pobūdžio kūriniai turi energetinį užtaisą ir skleidžia šilumą. Adelė taip pat kuria taikomojo pobūžio kūrinius - nertas, megztas servetėles, rūbus. Savo proanūkiams mezgėja sukūrė ne vienus vaikiškus rūbelius. Autorė primityviai neseka mezgimo tradicijų, senųjų raštų, o juos savaip interpretuoja ir pritaiko šiandieniniams poreikiams. Pastaraisiais dešimtmečiais ypač sparčiai kinta taikomosios tekstilės vartojimo poreikiai. Tradiciniai tekstilės gaminiai tampa mažiau paklausūs, tačiau dažna kūrėja, tarp jų ir Adelė Baipšienė, prisitaiko prie vartojimo pokyčių interpretuodama tradicijas, bet per daug nuo jų nenutoldama.

2020-12-18   18:59

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (X): EGIDIJUS IMPOLIS

Egidijus Impolis gimė 1966 Garliavoje, Kauno rajone. 1984 m. baigė Joniškėlio vidurinę mokyklą, 1986–1990 m. studijavo Vilniaus pedagoginiame institute techninės disciplinos ir darbų specialybę, įgijo darbų mokytojo kvalifikacinį laipsnį. Nuo 2004 dirba Pakruojo „Žemynos“ pagrindinės mokyklos technologijų mokytoju (suteiktas metodininko laipsnis). Kūrėjas yra Pakruojo kultūros centro kapelos narys (groja savo kurtais skrabalais), taip pat groja gitara, dainuoja. Egidijus yra Lietuvos tautodailininkų sąjungos narys. Aktyviai dalyvauja rajoninėse, regioninėse tautodailės parodose (parodose eksponuoja ir savo mokinių kūrybą), medžio drožėjų pleneruose, tarptautiniuose simpoziumuose.
Šiame žmoguje nuo mažens glūdėjo kūrėjo pradas. Tai liudija jo, kaip augančio vaiko, kūrybiniai ieškojimai - didelį malonumą jautė kurdamas žaislus sau ir draugams, meistraudamas. Rimčiau medžio drožyba susidomėjo nuo 30 metų, kai sukūrė pirmąjį koplytstulpį. Impolio kūryba žanrų ir įvaizdžių prasme daugiabriaunė ir įvairialypė. Jo kūryboje aptiksime labai daug sakralių siužetų - monumentalių kryžių, koplytstulpių, šventųjų, angelų skulptūrų. Taip pat kūrėjas skiria daug dėmesio mitologiniams bei pasakų personažams. Svarbi Impolio kūrybos dalis yra muzikos instrumentų - skrabalų gamyba. Meistras yra sukūręs net 7 koncertinius šio tradicinio lietuvių liaudies instrumento komplektus.
Žymesni kūrėjo darbai: skrabalai su Pakruojo simbolika, koplytstulpiai „Kanklininkė“ (Pamūšis, Pakruojo rajonas), „Jaunavedžiai“ (Kubilių piliakalnis, Kelmės rajonas), skulptūros ir poilsio aikštelės prie Pakruojo „Žemynos“, Rozalimo mokyklų, „Kryžkelė“ - stogastulpis brolių Railų atminimui, bareljefinė freska „Kaimiškas vaizdelis“ Rozalimo vidurinėje mokykloje, „Šachmatai“, suolas „Traukinys“ Radviliškio parke, angelo skulptūra Linkavičiuose.
Svarbi ir neatsiejama Impolio kūrybinio kelio dalis, neatsiejama nuo jo, kaip mokytojo profesijos, yra patirties perdavimas jaunimui. Jis skiria daug laiko, savo žinių ir patirties siekdamas moksleivius sudominti drožybos amatu. Džiaugiasi ir didžiuojasi savo moksleiviais, kurie stengiasi perprasti medžio drožybos subtilybes. Skatina juos dalyvauti parodose, konkursuose. Tradicijos gali gyvuoti tik perduodamos iš kartos į kartą...

2020-12-20  13:19

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (XI): KAZIMIERA VILMA LIDEIKIENĖ

Kazimiera Vilma Lideikienė gimė 1933 metais Garliavoje (Kauno rajone), mirė 2020 metais. 1941–1942 m. mokėsi Kauno 2-ojoje gimnazijoje, 1943–1954 m. - Kauno 14-ojoje vid. mokykloje, 1960–1962 m. - Kauno prekybos mokykloje. Dėl tuometinės sudėtingos politinės situacijos negalėjo įstoti į aukštąją mokyklą, todėl privačiai išklausė Šiaulių universiteto (tuometinio Šiaulių pedagoginio instituto) filosofijos kursą. Kūrėja, atvykusi į Šiaulius, vis daugiau dėmesio laisvu nuo darbo metu skiria tapybai ir eilėraščių rašymui. Parodose dalyvauja nuo 1966 metų. 1973 m. priimta į Lietuvos tautodailininkų sąjungą. Aktyviai dalyvaudama sąjungos veikloje tampa LTS Šiaulių skyriaus tapybos sekcijos pirmininke. Lygiagrečiai tapybai kūrėja produktyviai kuria ir eilėraščius, kurie susiniveliuoja su tapybos kūriniais, jų ašinėmis idėjomis. Nuo 1976 m. iki 1994 m. dalyvauja visose Respublikinėse liaudies meno parodose. Kūrėja per savo kūrybinį kelią surengė 12 autorinių parodų Lietuvoje ir užsienyje. Šiaulių „Aušros“ muziejuje buvo suformuotos dvi kilnojamosios parodos. 2002 metais įteikta Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija. Nuo 2003 metų Kazimiera Vilma Lideikienė tampa Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos Šiaurės Lietuvos literatų draugijos valdybos pirmininke. 2005 metais už svarų ilgametį indėlį į Lietuvos etninę kultūrą Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos suteiktas meno kūrėjo statusas. Autorė išleido dvi poezijos rinktines: „Baltas sekmadienis“,(1999); „Šviesa ir šešėliai“ (2006).
Kazimieros Vilmos kūrybą galima skirstyti į kelis etapus pagal objektų vaizdavimą (pasirinktus siužetus) ir atrastą unikalų akvarelės dengimo būdą. Kūrybinio kelio pradžią atspindi gėlių ir gamtos etiudai, kurie žavi meistrišku ir profesionaliu akvarelės dengimu ant popieriaus - akvarelės sluoksniai permatomi, švelniai tarsi plono šilko sluoksniai persidengdami sukuria koloritinį visumos įspūdį. Vėlesniu kūrybos periodu autorės kuriami darbai atspindi gilų autorės filosofijos pradų ieškojimą kasdieniniame ir pomirtiniame žmogaus gyvenime. Šiame kūrybiniame etape atsiranda daugiau sakraliosios tapybos apraiškų - rūpintojėlio, senųjų Pietų, žemaičių senųjų kapinių su koplytstulpiais fragmentai. Šiame kūrybos etape, eksperimentuodama su plačiomis akvarelės dažo galimybėmis, kūrėja gamina akvarelės tirpalus ir dengia tas pačias paveikslo vietas keliais sluoksniais sudarydama tolygaus dažų sluoksnio įspūdį, kas yra nebūdinga tradicinei akvarelei. Dažnas šių kūrinių stebėtojas nustemba, jog naudota ne tempera, o akvarelė. Trečiąjį kūrybos etapą atspindi iki labai aukšto profesionalumo lygio įvaldyta akvarelė, kai kūriniai savo kruopštumu ir preciziškumu labiau primena grafikos, o ne akvarelės darbus. Šiuose kūriniuose vyrauja santūrus mėlynos spalvos koloritas autorės papildomas vienos kitos spalvos pasteliniu atspalviu.
Apibendrinant galima pasakyti, kad kūrėja nuėjo ypač kūrybingą ieškojimų kelią, kurio brydės iki šiol išlieka meno kūrinių pavidalu, džiuginančiu žiūrovus.

2020-12-21  18:57

ŠIAULIŲ KRAŠTO TAUTODAILĖS KŪRĖJŲ PORTRETAI (XII): ALBERTAS MARTINAITIS

Albertas Martinaitis gimė 1953 metais tremtyje, Ukaro kaime, Nižneudisko rajone, Irkutsko srityje. Nuo mažens būsimam tradicinių muzikos instrumentų kūrėjui, folkloro propaguotojui didelį įspūdį darė mamos ir senelio muzikiniai gebėjimai. Kaip teigia Albertas Martinatis, senelis jį pasisodindavo ant kelių ir grodavo smuiku „Su juo jaučiau dvasinį ryšį. Jis gamino smuikus, basedlas, turėjo net savo šeimos kapelą. Man jis įgrojo kažką į sąmonę, šiuolaikiškai tariant, įrašė kažkokią programą į mano atmintį, tik ji ilgai miegojo“. Nuo mažens Albertas užsiėmė įvairiais rankdarbiais, net pats pasigamindavo sau žaislus. Kaip kalvis ir muzikos instrumentų meistras, folkloro propaguotojas atsiskleidė gana vėlai, iki tol jam teko nueiti ilgą kelią - mokytis Kelmės mokyklose, baigti Vilniaus technikos mokyklą. Tik dirbdamas Šiaulių hidrologijos ekspedicijos įmonėje ir susipažinęs su St. Daunio žentu Rimantu Braziuliu, pradėjo aktyviau domėtis ir gaminti muzikos instrumentus. A. Martinaitis kartu su minimu meistru šioje įmonėje ir pradėjo gaminti kankles pagal senųjų kanklių, saugomų Šiaulių „Aušros“ muziejuje, pavyzdžius. Žinios apie muzikos instrumentų gamybą pasklido Šiauliuose ir kalvis Albertas buvo pakviestas į Šiaulių inžinierių namų folkloro ansamblį. Šį ansamblį galima laikyti Alberto, kaip aktyvaus folkloro propaguotojo, karjeros pradžia. Kūrėjas aktyviai įsijungė į Sąjūdžio veiklas - 1988–1991 m. Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio dalyvis, 1990 m. išrinktas Šiaulių savivaldybės tarybos deputatu. Vėliau tapo Šiaulių folkloro klubo „Patrimpas“ vadovu.Už ženklų indėlį į folkloro ir etnokultūros puoselėjimą 2003 m. Albertui įteikta Šiaulių miesto savivaldybės kultūros ir meno premija.
Albertas Martinaitis aktyviai organizuoja ir pats noriai dalyvauja etnokultūros, etnomuzikavimo seminaruose - moko pasigaminti tradicinius lietuvių liaudies instrumentus (kankles, skudučius). Svarbu paminėti ir tai, jog muzikos instrumentų gaminimas kūrėjo gyvenime glaudžiai susijęs su folkšokių konkursų „Patrepsynė“ organizavimu, jaunimo skatinimu domėtis nematerialiuoju lietuvių tautos paveldu.
Paskutiniais kūrybos metais Martinatis geriausiai žinomas kaip kanklių ir akmens juvelyrikos gaminių meistras, tačiau neapleidžia kūrėjas ir pirmosios meno krypties, kuria pradėjo savo kūrybinį kelią - kalvystės. Meistras per savo gyvenimą sukūrė 1250 kanklių. Jo kanklės žavi formų, dydžių įvairove. Kartais kanklės įgyja paukščio formą, o kartais dekoras dar sudėtingesnis - išdrožiama senolių galva... Dekoras pagal prasmines reikšmes pritaikomas konkrečiam žmogui, kuriam kanklės gaminamos. Saikingai dažoma pastelinėmis žemės spalvomis arba, prabrėžiant kanklių dekoratyvumą, naudojamos skirtingos medienos rūšys - pavyzdžiui- juodojo ąžuolo mediena. Meistras išskirtinis ir tuo, kad kuria kankles žymių anapilin iškeliavusių žmonių atminimui ir jas dovanoja šiuolaikiniams etnokultūros tradicijų puoselėtojams. Alberto Martinaičio, kaip kūrėjo, pavyzdys įrodo, kad etnokultūra gyva tol, kol yra entuziastų, gyvenančių etnokultūros puoselėjimo ritmu.

2020-12-22  18:49